Taigi… Prieš dvi savaites Bolzane įvyko gan įdomus renginys – trumpų filmų festivalis, vykęs net visas tris dienas. Filmų žanras toks gana įvairus, animacija, eksperimentinis kinas, vaidybinis (ne pats tiksliausias mano vertimas, bet visgi nesugalvojau, kaip tiksliau apibūdinti fiction tipo filmukus) ir kt. Kiek apmaudu, kad aš kiek per vėlai tada apie jį sužinojau, todėl sudalyvavau tik paskutiniojoje dalyje. Bet galima pasiguosti bent tuo, kad ši dalis buvo bene įdomausia – tos dienos filmai nebuvo patys prasčiausi, be to, tos dienos vakare buvo festivalio kulminacija – jo uždarymas bei filmų nugalėtojų peržiūra. O ką jau kalbėti apie galimybę pačiam vertinti filmus 
Na, bet gal apie viską nuo pradžių.
Pirmas filmukas (pusiau animacinis, tačiau vėlau pereinantis į realybę) man labiau priminė ambient ar IDM muzikinį klipą, tuo labiau, kad jo fone skambantis ūžesys tą įspūdį tik labiau sustiprino. Nors kaip klipas jis būtų tikrai įdomus, tačiau pasigedau gilesnės idėjos bei koncepcijos, todėl penkiaalėje sistemoje daug neskyriau.
Antras filmukas prasidėjo kaip koks mistinis trileris; tiesą pasakius, jis man net gerokai priminė gerai žinomą “Pjūklą”, tik aišku, tokių vaizdų jame tikrai nebuvo. Gan ilgą laiką sunkiai sekėsi suprasti, apie ką eina kalba ir kokia jo mintis, tačiau jo pabaiga viską paaiškino. O ji buvo tokia gana netikėta, tik vietoje manipuliatoriaus šiame “siaubiake” buvo… ateiviai. Gan smagus filmukas, na, ir įvertinti jį buvo galima gana neblogai.
Trečiojo filmo aš, tiesą pasakus, visiškai nesupratau. Tai buvo bene nuododžiausias iš visų matytų tą vakarą filmų (na, neskaitant filmų italų kalba – visigi ji man dar nėra kaip gimtoji ir ją kalbančias personalijas suprasti gana sudėtinga). Šiuo atveju buvo dar nuobodžiau – bene 15 minučių besikeičiančių vaizdų klasikinės muzikos fone. Nepavyko suprasti nei jo idėjos, nei minties, na, gal tiek man, tiek ir kitiems kartu buvusiems patiko pats vaizdo operatoriaus darbas. Taigi įvertinimas – pats žemiausias.
Sekantis iš eilės – labai įdomus pačia koncepcija, kadangi visas filmukas sukurtas panaudojant praktiškai vien tik baltą spalvą visos aplinkos kūrimui. Vienintelis ne baltas aspektas – pagrindinis filmuko veikėjas, kur nors einantis, vis į ką nors nematomo atsitrenkiantis. Matyt, ši koncepcija sužavėjo ir festivalio komisiją, kuri jam skyrė “pastebėto” (Mention) įvertinimą.
Sekantis filmas buvo gana linksmas, bet italų kalba, todėl man, kaip ne italui, buvo sunku jį kaip nors įvertinti. Bet, kaip buvo galima pastebėti, italų publikai jis patiko.
Dar kitas filmas – vėlgi animacija, tik šį kartą tokia gana sudėtinga ir filosofinė, pavadinta demono Leviatano vardu ir sukurta pagal kažkokio anglų ar amerikiečių rašytojo knygą (o gal apysaką, nepamenu dabar tiksliai). Šiaip ar taip, pats filmas man visai patiko, nors iki galo jo taip ir neperpratau; gal geriau jį bučiau supratęs peržiūrėjęs dar sykį arba po poros bokalų alaus. Bet kuriuo atveju jis man pasirodė vienas geresnių iš to vakaro filmų (neskaitant apdovanotųjų filmų).
Demonologijos tematika buvo pratęsta ir dar kitame filme, kuris taipogi laabai patiko, ir netgi ilgai galvojau, ar jam duoti maksimalų įvertinimą, ar ne – nors pats vizualinis sprendimas ir nebuvo kažkas ypatingo, bet pati šiuolaikinės “Fausto” interpretacijos idėja su nesugundomu programuotoju pagrindiniame vaidmenyje ir robotu kaip tarnu buvo fantastiška ir be galo juokinga. Tą vakarą tokių juokingų filmukų tikrai buvo nedaug, o gaila…
Sekantis filmukas labiau priminė gerai žinomą “Happy Tree friends” seriją – daug kraujo, žiaurumo. Gal tokie filmai daug kam ir patinka, bet manęs tai nesužavėjo. Įdomi pasirodė nebent pati istorija apie mirusią ir iš numirusių prikeltą mergaitę ir jos savijautą prisikėlus, taigi vien už ją įvertinau vidutiniškai.
Pats trumpiausias ir labiausiai nesuprastas buvo dar kitas filmukas “Coming Home”, trukęs mažiau nei minutę. Pati idėja lyg ir pasakyta pavadinime, bet ką juo norėjo pasakyti autorius….
Du paskutiniai filmukai gilesnio įspūdžio nepaliko. Vienas iš jų – animacinė “siaubo” istorija apie pagalvę žudikę nuošaliame viešbutyje, kitas – istorija apie bendravimą garsais, taip pat gerai mano nesuprasta. Na, bet nors baigėsi programinė dalis ir mano vertinimas…
Po šios dalies sekė kelionė į artimiausią alaus barą, savo stiliumi, muzika ir interjeru labiau primenantį mūsiškę “Galerą”, “Apuoką” ir panašius barus, bei įspūdžių aptarimas prie alaus bokalo. Na, užrašai “Ultras Liberi” ir panašūs labai optimistiškai nenuteikė, bet mes, lietuviai, visgi drąsūs žmonės…
…na, o vėliau grįžome į vakaro kulminaciją – apdovanojimus. O jie prasidėjo labai įdomiu darbu – dokuemntiniu filmu, tiksliau, koliažu, sudarytu iš gerai žinomų visame pasaulyje Holivudo filmų kadrų, kuriais pasakojama rugsėjo 11 d. tragedija ir jos sukelti jausmai. Buvo visai įdomu ir netikėta matyti kadrus iš “Nepriklausomybės dienos”, “Kieto riešutėlio”, “Armagedono” ir netgi “Terminatoriaus” (matyt, dėl to, kad visi JAV filmai persmelkti tuo amerikietišku patriotizmu ir pasiaukojimu dėl artimo; ne taip, kaip mūsiškiame “Niekas nenorėjo mirti”, kuriame brolis eina prieš brolį…). Paskui buvo maždaug pusvalandis kantrybės išbandymo, kol buvo skelbiami ir apdovanojami nugalėtojai, ir tik po to galėjome išvysti festivalio nugalėtojus. Kaip ir buvo galima tikėtis, tarp pagrindinių laimėtojų – trys itališki filmai, ir dar visuose kalbama itališkai… nebūtų italų festivalis Tiesa, pasakius, man nepaliko įspūdžio nei vienas iš pagrindinių nugalėtojų – tiek italų filmai, tiek ir tarptautinės nominacijos laimėtojas olandų režisierės filmas apie mažos merginos būseną pasaulyje ir jos ryšį su ja supančia aplinka. Gal kiek labiau patiko gana komiškas, bet tuo pačiu ir labai nuoširdus pasakojimas apie tėvą ir dviejų jo sūnų kelionę – nors visas ir buvo italų kalba, bet jo pasakojimo maniera leido susigaudyti net ir ne itin gerai mokančiam italų kalbą. Tiesiog ir dabar keista, kodėl ne jis laimėjo, o liko tik “paminėtinas”… Dar patiko toks gana filosofinis prancūzų kūrėjo animacinis darbas, grafiškai ilustruojantis tą nesibaigiančią kasdienybės konkurenciją, angliškai dar žinomą kaip “Rat Race”. Na ir kas smagiausia paminėti – tai, kad publikos simpatijų prizą pelnė latvių režisierius, sukūręs labai linksmą animacinį filmuką, kažkuo primenantį netgi senąją rusų animaciją, tačiau tuo pačiu modernų ir šiuolaikinį. Jį stebint netgi pasidarė gaila, kad tokių filmukų daugiau nekuria. Beje, bevartant festivalio lankstinuką, tarp ankstesnių jo laimėtojų pastebėjau ir lietuviškų pavardžių – ko gero, lietuviai ir čia žinomi
Tiesa, mano minėtų filmukų nuotraukas galima rasti čia.
O festivalio oficialus tinklalapis – http://www.operenuove.it.
